O galingasis Tamsos Valdove,
Kuris savo galybei neturi vardo.
Ðaltas, tamsus ir neðantis mirtá,
Kviesk savo tarnus, kad atliktø savo pareigà.
Vaitojantis Ðiaurës vëjas,
Naktis beribë ir juoda.
Tik Ugná skleidþia mano Kardas
Ir kvieèia magiðkas jëgas.
Gyvatës apraizgo nuogà kûnà,
Èiulpia paskutines gyvybës sultis.
Amþinu miegu uþmiega tie
Ant kuriø krito Pikulio prakeikimas.
O tu ateik, Tamsos Valdove,
Apgaubtas savo paslaptim,
Nuneðk mane á savo Gelmæ
Kur liksiu vienas su Mirtim.
Krintantys lapai Nebûties
Susilieja su miðko garsais.
Þvaigþdës uþgeso
Nujausdamos mirtá.
Pelëdos riksmas tamsiam miðke,
Nurimsta vëjas.
Tyla ir skausmas...
Viskas jau baigësi...